Paveikslas alsuoja tamsa, iš kurios lyg saulė, prasiveržusi pro naktį, išnyra geltona figūra. Plaukai virsta liepsnos liežuviais ar sustingusiu vėju — jie šoka, tarsi kūnas bandytų išsivaduoti iš savo paties svorio. Ranka, pridengianti veidą, tampa uždangos gestu — slėpimo ir atsivėrimo riba vienu metu. Tai nėra tik kūnas; tai emocijos anatomija, sustingdyta drobėje: skausmas, gėda ar tiesiog nuovargis, apie kurį kalbama be žodžių, vien šviesos ir šešėlio kalba. Juoda fonas praryja viską, kas nesvarbu, palikdamas tik esmę — geltoną, karštą, beveik degančią. Kontrastas toks status, kad atrodo, jog žiūrime ne į paveikslą, o į prisiminimą, išryškintą per rentgeno spindulius — kūnas be odos, jausmas be kaukės.
Ričardo Malašičevo kalbantys paveikslai patraukia ne kiekvieno dėmesį. Tačiau jie tiems, kurie mato „už vaizdo“. Mato giliau, mąsto, kas tai?.. Pavadinimas neapsprendžia paveikslo, tai tik įvadas galbūt į tai, kas galėtų būti. Mums tai gali būti vienoks pavadinimas, o kitam žmogui – visiškai kitokia asociacija. Jie ypatingi tuo, kad kiekvienas žmogus juose mato per savo prizmę, savo vidų, per savo vidines akis, jausmus. Ir kiekvienas atranda kažką savito…
Autorius: Ričardas Malašičevas.
Technika – drobė, aliejus.
Dydis: 46×56 cm.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.